žiūriu į savo veido atspindį ir nesuprantu, ar kas aš esu išties esu aš. ar mano jausmai nėra dirbtiniai ir nieko neverti, netikri, kitų įpareigoti. tokie pro dūmus jie niekam nereikalingi.. ar mano liūdesys tikras ir ar kitas žmogus kur supras jį. ar praleis pro pirštus kaip aš kitų praleidžiu per skubėjimą. ar išvis reikia nervintis ir liūdėti, kai nerandi ką apkabinti. tetrūksta tik to kaimyno dundėjimo ant galvos..