pavargęs nuo tūkstančio minčių

Kodėl tuščios miesto gatvės

Bet juk dar ne taip vėlu

Tu pavargęs nuo vienatvės

Ir nuo tūkstančio minčiu

Kur eina tavo dienos

Taip lėtai plačiam kely

Viduje skamba dainos

Jų pamiršti negali

Priešaky sustingęs laikas

Ir veidai iš atminties

Ir kaip vienas mažas vaikas

Tu nakty juos šaukies

Kažkas beldžia tau i langą

Kažko klausia nežinai

Tu lėtai akis užmerki

Ir sugrižta vėl namai

-Nojus, Gėlės

tos rankos taip tempia nuskęst savyje

Pernelyg dažnai pasijuntu skęstantis įvykių ir aplinkos interpretacijose, praeities prisimynimuose; -- tuomet tenka stvertis už tvoros, susivokti jog šis pasaulis realus, sukurtas dėka bendravimo, darbo, tikėjimo žmonių su kuriais gyvenu ir tų kurie jau kitur. Tas sugebėjimas mintyse paišyti paveikslus yra nuostabus, nes net kambaryje su keturiom sienom aš niekuomet nebūsiu be pramogos; gal tik truputį vienišas..

Tik tos saldžios svajonės ir melancholija vis labiau užgoš sielą, jeigu nebus idėjų ir veiklos, gyvų svajonių kurios nebus realizuotos su draugais, šeima.

Elementaru, tik reikia užrašyti, kad taptų tikra.

kinas: "duburys"

(Per)mažai yra tekę žiūrėti gimtinės filmų, bet šis stipriai dvelkia mano mėgstamu sovietmečiu, kaimo tematika ir lietuvišku melancholišku charakteriu. Daug kartų geriau negu paskutiniai matyti filmai из-за границы.

Rekomenduoju.